- kiukis
- 1 kiùkis sm. (2) 1. Škn sukiužęs margutis, kiužis: Toks buvo gražus margutis, tik pradėjau mušt – ir kiukis Ob. Pas jį tai vien kiukiai, nei vieno gero kiaušinio Aln. Per Velykas daug kiaušinių pridaužavau: pilnas kešenes kiùkių atsinešiau Mlt. Su kiukiù retai beišmuši Ds. Ar daug prisirinkai kiùkių? Rk. 2. suzmekėlis: ^ Duona kaip kiùkis (neiškepusi, supuolusi tešla) Jrb. Tas pyragas tikras kiùkis (žalias, supuolęs), da jį reikia kept Šk, Slv. 3. suniuręs, mėgstantis murmėti žmogus: Eita, mūzą susukęs, kai kiukis, bijok, jei nori, ir žodį anam pasakyti Vvr.
Dictionary of the Lithuanian Language.